Читаем Silva rerum II полностью

Tad visgi, atrodo, būtent tądien, o ne vėliau, ne po dvejų metų ir ne po trejų, kai smogė didžiulėm mirties bangom, ne oru, kaip manė medikai, o pažeme, ir ne iškilmingai skelbiamas kometų ir pranašingų pragaištingų ženklų, o tiesiai pro miesto vartus, gatvėmis, kaip ir dera atvykusiam prašalaičiui, ketinančiam pasilikti ilgam, į Vilnių atkeliavo maras — tyliai sau, be pavojų skelbiančio varpų gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be iškilmingų procesijų, tarsi paliudydamas amžiną tiesą, kad kartais didžiausios nelaimės prasideda nuo mažiausių niekų.

Arba — nuo virtinės menkų, kvailiausių, sveiku protu nepaaiškinamų sutapimų, mat kol toji atvykėlė žiurkė nirtulingai kasėsi nuo pestilencijos tvinkstantį rausvą bubonėlį savo šone, iš už kampo, užsiglaudęs už medinio šaligatvio lentos, tyliai, įtraukęs galvą ir atkišęs kailiniuotas mentes, sustingusiomis akimis, be garso tarsi švytuoklę žeme į šonus judindamas uodegą, ją stebėjo bevardis Vilniaus katinas, kuris tarsi patyręs meilužis norėjo pratęsti malonumą prieš puldamas laimikį, jo apskaičiavimais, jau neabejotinai būsiantį jojo, tačiau, kaip kad būna, kai pernelyg mėgaujantis pergalingu laukimu praleidžiama tinkama akimirka, susikaupęs jis nė nepajuto, kaip tarsi juoda mirties uždanga ant jo ūmai nusileido maišas ir buvo tuoj pat prispaustas pritykojusio kiemsargio, vykdančio vaito įsakymą, ir kol bevardis katinas, galbūt galėjęs visai kita linkme pasukti įvykių eigą ir atitolinti miesto likimą, draskėsi, kniaukė nesavu, bemaž skerdžiamo kūdikio balsu ir buvo rišamas maiše, pabaidyta žiurkė šmurkštelėjo į žiojintį plyšį, kažin kur, tiesiai į miesto vidurius, į jo tamsų ir drėgną požemių žarnyną.

Kas būtų, jeigu būtų buvę — šitaip spėliojantiesiems dažniausiai gresia išeiti iš proto, nes juk galima būtų buvę be galo spėlioti, kas būtų buvę, jei tą atklydėlę žiurkę būtų ištikęs likimas, koks štai dabar laukė kitos žiurkės, tą akimirką gulinčios supančiotomis išskėstomis letenėlėmis, pririštos prie lentos, ant stalo antro aukšto kambaryje viename name Žydų gatvėje — ir, aišku, tik dėl stebėtino sutapimo kuosos žvilgsnis nuo Švento Kazimiero bažnyčios dabar slydo pro Didžiąją sinagogą ir stabtelėjo ties vienu kaimyninių namų, kurio antrojo aukšto lange buvo matyti plati nugara, garbanota, pernelyg anksti pradėjusi žilti galva su jarmulke[2] ir rankoje laikomas peilis. Paduvos universiteto absolventas, doctor medicus ir buvęs karališkojo dvaro gydytojas garbusis Aaronas Gordonas kaip sykis ruošėsi skrosti ant stalo pritaisytą tebegyvą žiurkę, bet iš apačios lyg tyčia, pačiu netinkamiausių metu, kaip visada, pasigirdo jo Rivkos riksmas, kad eitų žemyn, žemyn tuoj pat, nes zupė[3] atauš — ir jis ją varo iš proto, tuoj išvarys, ji išprotės, ir jis bus kaltas, kad jo vaikų motina išėjo iš proto, tikrai, tik tokia mišiugina[4] kaip ji ir galėjo susidėti su tokiu, kuris neaišku ką ten veikia ištisai užsidaręs, daro golemus[5] ar ką, ir garbusis Aaronas Gordonas atsidūsėjęs padėjo peilį ant stalo, juk žinojo — ginčytis beprasmiška, trūkčiojanti pririšta žiurkė dar palauks, nepadvės ir palauks, kol jis pavalgys sriubos, ir, ką čia slėpti, be abejonės, jis mylėjo savo smarkiąją Rachelę Gordon labiau už savo anatominius eksperimentus, nors be jų, kaip ir apskritai be savo medicinos, jis būtų buvęs labai nelaimingas žmogus, bet Aaronas Gordonas žinojo kaip niekas kitas, koks tuščias reikalas yra spėlioti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip, ir todėl neuždavinėjo sau kvailų klausimų ir jau lipo laiptais žemyn, ir sulig kiekvienu laipteliu jis atmintinai žinojo iš apačios aidinčios riksmų litanijos seką, nekintančią jau bene dešimtį metų — kokia ji mišiugina, kad jis jai sugriovė gyvenimą, kad jeigu ne jis ir jos kvaila galva, kuri andai visai susisuko, ji būtų galėjusi ištekėti už vyno pirklio ir galėtų dabar gyventi sau kaip ponia, o dabar jos vyras amžinai užsidaręs tam savo kambary, vargšai vaikeliai pusiau našlaičiai, ir kai Aaronas Gordonas nusileido žemyn, į kambarį, kur prie stalo jau sėdėjo tie jo žvitriaakiai raudonskruosčiai vaikeliai, visai nepanašūs į vargšus Mišką, Zelmanas ir Pinkasius, ir jo tūžmingoji Rivka, kuri jam pasirodžius nusišypsojo ir atsiduso „pagaliau", Aaronas Gordonas irgi nusišypsojo, nes, nepaisant nieko, visų riksmų ir audrų, ir kartais netgi dūžtančių indų, jo namai buvo laimingi namai ir juose tebegyveno meilė.