Читаем Silva rerum II полностью

Apie tą 1707 Viešpaties metų dieną vėliau stebėtinai niekas negalėjo pasakyti nieko tikra — nė to, ar tai buvo vasara, ar jau rudens pradžia, tad veikiausiai tai buvo tas keistas metų laikas Vilniuje, kai dienos dar karštos, bet naktys, pranašaudamos rudenį, jau žvarbsta kaip reikiant, slėnio medžių lapai dar žali, bet jau gyvuoja tik iš paskutiniųjų prieš pagelsdami, nunokę kaštonai laukia, kada, po galais, galės atsikabinti ir sprogdami kristi žemėn, o žvaigždės nakties danguje ryškesnės nei paprastai ir įsimylėjėliams jos atrodo svaiginančiai palankios, o visiems kitiems — baugios ir pikta lemiančios. Niekas vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė, buvo tik aišku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai buvo laikai — kai niekas nieko tikra apie nieką negalėjo pasakyti. Net kuosa, tupinti ant aukščiausios Švento Kazimiero bažnyčios atbrailos, ir ta nebūtų galėjusi pasakyti, kokios jos pačios plunksnos — pilkos ar juodos — ir kokios spalvos jos apvali akis, mat ji nuolat mainėsi priklausomai nuo šviesos, buvo tai aukso geltonio, tai ledo mėlio, ir dabar ta akis visiškai be jokio tikslo, mirksėdama ir keisdama kryptį sulig kiekvienu galvos krustelėjimu, dairėsi iš pastoliais apkaltos Švento Kazimiero bažnyčios aukštybių po Vilnių. Nes visas Vilnius vėl buvo apkaltas pastoliais, mat vėl neseniai degė, ir degė gan smarkiai, tiesa, šįkart ne taip baisiai kaip per kazokų antpuolį prieš penkiasdešimt dvejus metus, šįkart — ne septyniolika dienų, o vos parą, bet ir švedai buvo ne ką geresni, nors, reikia pripažinti, jiems perėjus gatvės kraujais nesruvo, ir žudė jie ne visus iš eilės, o daugmaž atsirinkdami, ir prievartavo tik neatsargiai gatvėse pasipainiojusias dailesnes moteris ir mergeles, bet nors panelių vienuolių šįkart nelietė, o jei į šventą paveikslą ir pataikydavo iš muškietos, tai tas nutikdavo gal tik netyčia, kaip kad Švenčiausiosios Aštriųjų vartų Panelės atvaizdui, kuris buvo peršautas puolant miesto prieigas, bet bent jau švedai tyčia altorių bažnyčiose nedegino, į krikštyklas nešiko ir į šventintą vandenį nesišlapino kaip kad anuomet kazokai, ir jei kazokai prieš penkiasdešimtį metų perėjo per miestą kaip kraujo ištroškę pasiutę žvėrys, tai švedai Vilnių nusiaubė veikiau kaip vabzdžiai; kaip skėriai, kurių spiečiui praūžus viskas lieka išretinta, išėsta, nebederlinga, nustekenta karo kontribucijų, ir stūkso tik prisiminimų ir sąžinės priekaištų dėl negebėjimo eilinįkart apsiginti stagarai. Bet vilniečiai jau, regis, buvo besusitaiką su tuo, kad gali būti bet kurį akimirksnį nusiaubti, ir todėl jau buvo neblogai įgudę sprukti, kraustytis, bėgti, mirksniu slėpti bažnyčių turtus ir šeimos brangenybes, meluoti užpuolikams ir karaliaus mokesčių rinkėjams apie savo perceptas[1], rašyti dvigubus inventorius ir sąskaitų knygas, tad šįkart vis dėlto nebuvo taip baisiai nuniokoti ir kojinėse, puodynėse, žemėse, po grindimis ar tremtyje buvo visai sėkmingai išsaugoję savo auksą, kurį dabar patyliukais traukė iš slaptaviečių ir atsistatinėjo, taisė ir lopė savo miestą, guosdamiesi buvusios prabangos likučiais. Štai todėl ir Šventojo Kazimiero bažnyčia dabar buvo aptaisyta pastoliais, ir Rotušė šalimais — taip pat, mat buvo rengiamasi stogo vidury vietoj apdegusio už tris tūkstančius auksinų pastatyti naują bokštą, auksu puoštą, su įtaisytais varpais ir cimbolais, turėsiančiais šlovinti sostinę ypatingom progom, bet apskritai tai tvarkos mieste buvo maža, nes valdžia mieliau auksavo bokštų kupolus ir jų kryžius, užuot pasirūpinusi šiukšlėmis ar srutomis, kurių gatvėse nepadoriai daugėjo ir dabartinis miesto vaitas buvo toks nei mėsa, nei žuvis, pusiau luptas pusiau skustas, toks neiškepėlis, kuriam kartais nežinia kas šaudavo į galvą, ir spręsdavo jis ne sveiku protu vadovaudamasis, o kaip jam susišvietė ir ant seilės užėjo — pavyzdžiui, kažkodėl nuo prigimimo labai nekentė katinų, tad neseniai išleido įsakymą naikinti visus valkataujančius Vilniaus katinus, ir dabar kuosa, dairydamasi nuo atbrailos ant Švento Kazimiero bokšto, didžiam savo džiaugsmui, galėjo matyti, kaip šieji, nuo neatmenamų laikų buvę pilnateisiai Vilniaus gyventojai ir, netgi galima sakyti, neatsiejami miesto piliečiai, orūs, paslaptingi, savimi pasitikintys, liauni ir raumeningi, raini ir margi, kitados sau laisvai šeimininkavę gatvėse ir pakiemėse, dabar slapčia, baugščiai dairydamiesi, pabrukę uodegas, trumpais atsargiais perbėgimais šmirinėja miesto, kuriam vadovauja kvailys ir pora jį apsukriai valdančių didžiūnų, gatvėmis. Kuosos akis taip pat matė, kad, sumažėjus katinų, grėsmingai padaugėjo žiurkių, ir jos, įžūlios ir alkanos, dabar nebesitenkino karaliaudamos drėgnuose Vilniaus požemiuose, bet vis dažniau lindo į paviršių, šmižinėjo po paplavas, gviešėsi į podėlius, ką ten į podėlius — jau kartais ir miestiečių namuose įsigudrindavo griebti kąsnį nuo stalo, ir po miestą jau sklandė baisios istorijos apie jų užpjautus katinus, apkramtytus mažus vaikus ir apgraužtus be priežiūros paliktus ligonius lovose. Jei kuosa tik būtų galėjusi nulaikyti savo nesuvaldomai skirtingom kryptim dėbčiojantį žvilgsnį ilgėliau nei akimirką, tai, be jokios abejonės, būtų be vargo pastebėjusi vieną žiurkę, riebią ir atsišėrusią, nes į miestą atkeliavo sau patogiai tarsi ponia, pasislėpusi javų vežime, pro Aštriuosius vartus ir ten, kol sargybinis tikrino vežiko popierius ir krovinį, šmurkštelėjusią lauk iš vežimo, žemyn iena, palei arklio kanopas, nutursenusią paplavų lataku, žemyn gatve, pro bazilijonų vienuolyną, tada dešinėn, pro Šventosios Dvasios cerkvės sodus ir daržus, žemyn palei Šventojo Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno šoną ir tuščiai galvą kraipančią kuosą jos viršūnėje, ir dar dešinėn, link Subačiaus vartų, kur, stabtelėjusi prie švedų apgriauto gynybinės sienos mūro, žvelgdama bevyzdėmis juodomis akimis į besidriekiantį Vilniaus slėnį su visais jo bažnyčių bokštais, rūmais ir lūšnynais, toji žiurkė, pati nė nenutuokdama, kad iš tiesų yra aklas Viešpaties Apvaizdos įrankis, ėmė įnirtingai kasytis savo išplikusį šoną su rausvu mažu gauburėliu, į kurį buvo įkandusi blusa, pritvinkusi šimtų tūkstančių knibždančių ir mažyčių, plika akim nė nematomų to paties dangiškojo Kūrėjo bevardžių tvarinių, kurie vėliau, po daugelio metų, bus pakrikštyti Yersinia pestis.