Читаем Beveik niekada полностью

Klausausi jo gitaros dar ketvirtį valandos, paskui viskas nutyla. Televizorių išjungiau vos išgirdusi jo balsą, tai dabar kambaryje girdėti tik įkyrus vandens lašėjimas iš čiaupo vonios kambaryje ir pro šalį motelio aikštele pravažiuojančių mašinų burzgimas.

Nejučia užmiegu ir pradedu sapnuoti savo senąjį sapną.

Tą rytą prieš išlipdama iš lovos nesulaukiau įprastinės virtinės žinučių iš Ijano. Skambinau jam į mobilųjį, bet telefonas pypsėjo ir niekas neatsiliepė, balso paštas irgi tylėjo. Kai nuvykau į mokyklą, Ijano irgi nebuvo.

Einant koridoriais, visi į mane spoksojo. Kiti suko akis į šalį. Einant prie spintelės Dženiferė Parsons pratrūko raudoti, o būrelis sporto komandos palaikymo merginų žiūrėjo į mane užrietusios nosis, tarsi nešiočiau kokį užkratą. Nesupratau, kas čia dedasi, bet jaučiausi taip, lyg būčiau atsidūrusi keistoje alternatyvioje realybėje. Niekas man nepratarė nė žodžio, bet buvo akivaizdu, kad visi mokykloje kažką žino, tik aš viena ne. O tai jau blogai. Niekada neturėjau didelių priešų, nebent tik viena kita sporto komandos šokėja parodydavo man savo pavydą, nes Ijanas mylėjo mane, o į jas net kreiva akim nežiūrėjo. Ką čia bepridursi? Ijanas Volšas buvo patrauklesnis už bet kurią sporto žvaigždę – beisbolo komandos puolėją, ir niekam buvo nė motais – net turtingiausiai Milbruko vidurinės mokinei Emilijai Derting – kad Ijanas vargšas ir nieko neturi, o į mokyklą jį vis dar vežioja tėvai.

Ji ir toliau jo geidė.

Visos jo geidė.

Nuėjau prie savo spintelės vildamasi netrukus išvysti Natali, nes gal ji man galės papasakoti, kas čia vyksta. Ilgiau nei įprastai kuičiausi savo spintelėje laukdama, kada ji pasirodys. Bet pirmas mane susirado Deimonas ir pranešė, kas įvyko. Jis nusitempė mane į šalį, į nuošalią nišą prie geriamojo vandens fontanų. Krūtinėje širdis daužėsi kaip pašėlusi. Supratau, kad kažkas negerai, dar ankstų rytą, iškart atsibudusi ir nespėjusi pažiūrėti, kad nėra žinučių iš Ijano. Pasijutau… priblokšta. Tarsi iš anksto būčiau žinojusi…

– Kemrina, – prabilo Deimonas ir aš iš karto supratau, kad jis pasakys man kažką neįtikėtinai svarbaus, nes jiedu su Natali paprastai mane vadino Kem. – Vakar Ijanas pateko į automobilio avariją.

Man užėmė kvapą, abiem rankom griebiausi už burnos. Gerklę degino ašaros, jos liejosi upeliais per skruostus.

– Šiandien ankstų rytą jis mirė ligoninėje.

Deimonas sunkiai tvardėsi pranešdamas man šią žinią, jo veide buvo matyti neslepiamas skausmas.

Aš turbūt visą amžinybę negalėjau atplėšti akių nuo Deimono, bet paskui nebeištvėriau ir susmukau jo glėbyje. Raudojau tol, kol pasidarė bloga, tada mus surado Natali ir jie abu nuvedė mane pas seselę.