Читаем Beveik niekada полностью

Niekada taip nesidžiaugiau gyvenimu kaip tas kelias dienas, praleistas su tavimi. Pirmą kartą pasijutau brandus, atgijęs ir laisvas. Tu buvai man ta trūkstamoji sielos dalis, oras mano plaučiams, kraujas mano gyslose. Aš manau, kad jeigu praeiti gyvenimai tikrai egzistuoja, tai mes ir juose mylėjom vienas kitą. Drauge mes buvom labai trumpai, bet man atrodo, kad pažinojau tave amžinai.

Noriu, kad žinotum, jog ir po mirties aš tave prisiminsiu. Ir visados tave mylėsiu. Gaila, kad viskas taip susiklostė. O galėjo būti kitaip. Ištisomis naktimis galvojau apie tave kelyje. Spoksodavau į lubas moteliuose ir bandydavau įsivaizduoti, koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jeigu likčiau gyvas. Aš taip įsijausdavau, kad net regėdavau tave su nuotakos suknele ir net su mažąja mano kopija tavo įsčiose. Žinai, ne sykį teko girdėti, kad su besilaukiančia moterim seksas būna gerokai malonesnis. ;-)

Atleisk man, kad turiu tave palikti, Kemrina. Man labai gaila… Norėčiau, kad Orfėjaus ir Euridikės meilės istorija būtų tikra, nes tada tu galėtum nusileisti į pomirtinę karalystę ir dainuodama išsivesti mane iš tenai. Aš tikrai neatsigręžčiau. Aš tikrai nesusimaučiau taip, kaip susimovė Orfėjas.

Man nepaprastai gaila, mažule…

Prižadėk, kad liksi stipri, graži, nuostabi ir rūpestinga. Noriu, kad būtum laiminga ir susirastum žmogų, kuris mylėtų tave taip, kaip mylėjau aš. Noriu, kad už jo ištekėtum ir susilauktum vaikučių, pasuktum nauju gyvenimo keliu. Nepamiršk, kad visados turi likti savimi, niekada nebijok reikšti savo nuomonės ar garsiai svajoti.

Tikiuosi, niekada manęs nepamirši.

Ir dar: nesikrimsk, kad nespėjai man pasakyti, jog myli mane. Nereikėjo. Aš ir taip žinojau, kad myli.

Amžinai tavo

Endrius Perišas

Suklumpu ant kelių vidury koridoriaus, rankose spaudžiu Endriaus laišką.

Daugiau iš tos dienos nieko nebeprisimenu.

Po dviejų mėnesių

40

Danguje šviečia saulė ir nė menkiausio debesėlio. Girdėti net čiulbant paukščius. Tokią dieną taip ir turėtų būti. Bato kulniukas remiasi į minkštą žolę. Vilkiu dailia balta vasarine suknele, nesiekiančia kelių. Plaukai supinti į kasą ant šono, nes šitaip visada prašydavo pintis Endrius. Rankos sunertos priekyje. Stoviu nuleidusi galvą prie kapo, ant kurio paminklinio akmens didelėmis skobtomis raidėmis užrašyta PERIŠAS. Sunku buvo čia ateiti, bet vis tiek reikėjo.

Žiūriu į žemę, nieko nereginčiu žvilgsniu spoksau į molėtos žemės kauburį, kuris ir po dviejų mėnesių atrodo dar visai šviežias. Ir stipriausias lietus nepajėgia jo bent kiek suplūkti. Dairausi į šalia pūpsančius žemės kauburėlius, dauguma jų jau apžėlę žole, ir man nė kiek neliūdna, netgi ramu, tarsi čia gulintys, seniai anapilin iškeliavę mūsų artimieji būtų susiradę sau draugų.

Dvi rankos mane apkabina iš nugaros.

– Ačiū, kad padėjai man čia ateiti, mažule, – sukužda į ausį Endrius ir pabučiuoja į skruostą.

Paimu jį už rankos, atsistoju šalia jo ir mes abu paskutinįsyk žvilgtelim į jo tėvo kapą.